Fiskalinė ir pinigų politika yra dvi svarbiausios makroekonominės priemonės, kurias vyriausybės ir centriniai bankai naudoja savo ekonomikai reguliuoti. Abi politikos priemonės daro tiesioginį poveikį ekonomikos augimui, infliacijai, užimtumui, investicijoms, valstybės išlaidoms ir kitiems ekonominiams rodikliams. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime fiskalinę ir pinigų politiką ir paaiškinsime, kaip politikos formuotojai jas naudoja siekdami ekonominių tikslų.
Kas yra fiskalinė politika?
Fiskalinė politika – tai mokesčių ir valstybės išlaidų, kaip poveikio ekonomikai priemonių, naudojimas. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas – didinti arba mažinti visuminę paklausą keičiant mokesčių arba vyriausybės išlaidų lygį. Ji atlieka svarbų vaidmenį stabilizuojant ekonomiką nuo verslo ciklų, skatinant ilgalaikį ekonomikos augimą, mažinant nedarbą, kontroliuojant infliacinį spaudimą ir reaguojant į stichines nelaimes ar kitokio pobūdžio ekstremalias situacijas.
Atsižvelgdama į savo tikslus, vyriausybė gali vykdyti ekspansinę arba kontrakcinę fiskalinę politiką. Ekspansinė fiskalinė politika apima valstybės išlaidų didinimą arba mokesčių mažinimą siekiant skatinti ekonomikos augimą, o kontrakcinė fiskalinė politika apima išlaidų mažinimą arba mokesčių didinimą siekiant sumažinti infliacinį spaudimą ekonomikoje. Abiejų rūšių politika turi savų privalumų ir trūkumų, priklausomai nuo ekonomikos būklės konkrečiu metu.
Kas yra pinigų politika?
Pinigų politika – tai palūkanų normų ir pinigų pasiūlos, kaip įrankių, naudojimas valdant ekonomikos pinigų pasiūlą, kreditų prieinamumą, ekonominį aktyvumą (t. y. BVP augimą), turto kainas (t. y. akcijų rinkos kainas), valiutų kursus, likvidumą finansų rinkose ir t. t., valdymas. Jį daugiausia naudoja centriniai bankai, pavyzdžiui, JAV Federalinis rezervų bankas (dar vadinamas FED), siekdami konkrečių tikslų, pavyzdžiui, kainų stabilumo (mažos infliacijos) arba didesnio užimtumo lygio, kartu vengdami nestabilumo, pavyzdžiui, didelės infliacijos ir ekstremalių valiutų kursų svyravimų, galinčių pakenkti pasaulinės prekybos santykiams.
Pinigų politika gali būti įgyvendinama naudojant įvairias priemones, tokias kaip palūkanų normų pokyčiai (FED nustatyta trumpalaikė „federalinių lėšų norma” ir ilgalaikė „diskonto norma”), atvirosios rinkos operacijos (vyriausybės obligacijų pirkimas ir pardavimas), kiekybinis skatinimas (vertybinių popierių pirkimas iš komercinių bankų už naujai sukurtus pinigus), „diskonto langų” priemonės (leidžiančios komerciniams bankams gauti trumpalaikes paskolas iš Federalinių rezervų bankų už diskonto palūkanas) ir kt. Pagrindinis šių priemonių tikslas paprastai yra kontroliuoti trumpalaikes palūkanų normas, kurios daro įtaką įmonių ir vartotojų skolinimosi išlaidoms, o tai galiausiai lemia didesnį ekonominį aktyvumą ir darbo vietų kūrimą, jei tai daroma teisingai, tačiau jos gali būti naudojamos ir tikslingesniam poveikiui, pavyzdžiui, konkrečioms pramonės šakoms ar sektoriams gali būti taikomos specialios mažų palūkanų paskolų programos…
Apskritai pinigų politika yra dviejų tipų: ekspansinė ir kontrakcinė; abiem atvejais siekiama daryti įtaką skirtingiems ekonomikos aspektams, t. y. skatinti skolinimąsi, investicijas ir vartotojų išlaidas, mažinant skolinimosi sąnaudas, mažinant skolinimo reikalavimus ir pan… Arba mažinti spekuliaciją ir (arba) kredito riziką, jei reikia, didinant skolinimosi sąnaudas ir (arba) griežtinant skolinimo reikalavimus… Visa tai apima sprendimus, kuriuos priima šalių centriniai bankai visoje šalyje, iki pat atskirų komercinių bankų sprendimų, susijusių su vartotojų paskolų prašymais… Visi šie veiksmai tarpusavyje sudėtingai sąveikauja…
Fiskalinės ir pinigų politikos tikslai ir uždaviniai
Pagrindinis tiek fiskalinės, tiek pinigų politikos tikslas paprastai yra visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, t. y. infliacijos išlaikymas kontroliuojamose ribose, kartu suteikiant pakankamai laisvų darbo vietų ieškantiems žmonėms, kad darbo užmokestis galėtų atitinkamai prisitaikyti prie rinkos poreikių, o ne tapti nelanksčiu dėl laisvų darbuotojų trūkumo…. Tačiau tarp jų yra keletas nedidelių skirtumų:
- Pinigų politika: Pinigų politika: kai reikia kovoti su tiesioginiais svyravimais, t. y. kovoti su recesijomis ir (arba) depresijomis, pinigų politikos institucijos teikia pirmenybę kainų stabilumui, o ne visiškam užimtumui, nes tai reiškia tam tikrą lankstumą, kuris leidžia kainoms ir darbo užmokesčiui prisitaikyti prie rinkos poreikių, nesukeliant defliacijos dėl pernelyg didelio likvidumo, kuris į ir taip jau trapią sistemą įliejamas per dideliu kiekiu.
- Fiskalinė politika: Fiskalinė politika: ilgesnio laikotarpio scenarijuose, t. y. kai reikia spręsti struktūrinio nedarbo problemas, fiskalinės institucijos pirmenybę teikia visiškam užimtumui, o ne kainų stabilumui, nes pinigų pumpavimas į aktyvias darbo rinkas leidžia žmonėms aiškiau suprasti, kokio darbo jie turėtų ieškoti esamomis rinkos sąlygomis, todėl darbo užmokesčio koregavimas tampa sklandesnis…
Fiskalinės ir pinigų politikos nauda ir trūkumai
Tiek fiskalinė, tiek pinigų politika teikia daug naudos, kai yra tinkamai įgyvendinamos, tačiau nė viena iš jų nėra netinkamai valdoma, atitinkamai gali būti pražūtinga, jei nėra tinkamai stebima. Kai kurie bendri privalumai yra tokie: padidėjęs vartojimas, kuris lemia didesnį BVP augimą ir mažesnį nedarbo lygį, taip pat geresnis pajamų paskirstymas dėl padidėjusių valstybės investicijų į tokias paslaugas kaip švietimas, sveikatos priežiūra, infrastruktūra ir t. t. Tuo tarpu kai kurie trūkumai yra tokie: galimas turto burbulų susidarymas po ilgai trunkančios ekspansinės politikos, taip pat infliacijos rizika, jei į jau ir taip įkaitusias rinkas būtų įlieta per daug likvidumo.
Apskritai abi politikos rūšys turi didelį potencialą, jei yra tinkamai taikomos, tačiau jas reikia atidžiai stebėti, nes jos gali greitai tapti nekontroliuojamos, jei nėra tinkamai valdomos. Todėl svarbu, kad vyriausybės parengtų išsamius planus, kuriuose atsižvelgtų į tai, kaip jų atitinkamos ekonomikos sąveikauja tarpusavyje, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos juos įgyvendinant. Tai pasakius, taip pat verta paminėti, kad kartais gali prireikti derinti fiskalines ir monetarines priemones, kad būtų pasiekti norimi rezultatai, priklausomai nuo konkretaus scenarijaus.