Infliacija yra ekonominis reiškinys, reiškiantis nuolatinį bendro prekių ir paslaugų kainų lygio didėjimą ekonomikoje per tam tikrą laikotarpį. Ji matuojama vartotojų kainų indekso (VKI), kuris yra namų ūkių paprastai perkamų prekių ir paslaugų krepšelis, procentiniu pokyčiu. Kai bendras kainų lygis kyla, už kiekvieną piniginį vienetą nuperkama mažiau prekių ir paslaugų, todėl infliacija rodo pinigų perkamosios galios sumažėjimą.
Infliacijos priežastys
Yra kelios infliacijos priežastys: pinigų pasiūlos didėjimas, vyriausybės išlaidų didėjimas ir gamybos sąnaudų didėjimas. Pinigų pasiūlos didėjimas gali sukelti infliaciją, jei jis viršija prekių ir paslaugų pasiūlos augimą, nes dėl to gali kilti kainų kova dėl riboto prekių ir paslaugų kiekio, o tai lemia didesnes kainas. Vyriausybės išlaidų didėjimas taip pat gali sukelti infliaciją, jei jis finansuojamas skolinantis arba spausdinant daugiau pinigų, nes tai gali padidinti pinigų pasiūlą ir lemti didesnes kainas. Gamybos sąnaudų padidėjimas, pavyzdžiui, padidėjus žaliavų ar darbo jėgos kainai, taip pat gali lemti didesnes prekių ir paslaugų kainas.
Infliacijos poveikis
Infliacija gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį ekonomikai. Teigiamas poveikis yra tas, kad nedidelė ir vidutinė infliacija gali skatinti ekonomikos augimą, nes skatina vartojimą ir investicijas. Tačiau didelė infliacija gali būti žalinga ekonomikai, nes gali sukelti netikrumą ir atgrasyti nuo investicijų. Infliacija taip pat gali būti žalinga tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, pensininkams ir fiksuotas pajamas gaunantiems asmenims, kurių perkamoji galia, kylant kainoms, gali sumažėti.
Kaip kontroliuojama infliacija?
Vyriausybės ir centriniai bankai gali bandyti kontroliuoti infliaciją keliais būdais. Vienas iš įprastų būdų – pinigų politika, kuri reiškia centrinio banko veiksmus, kuriais siekiama paveikti pinigų pasiūlą ir paklausą ekonomikoje. Centriniai bankai gali naudoti tokias priemones, kaip palūkanų normos ir atvirosios rinkos operacijos, kad valdytų pinigų pasiūlą ir bandytų pasiekti tikslinį infliacijos lygį.
Kitas infliacijos kontrolės būdas – fiskalinė politika, t. y. vyriausybės veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką ekonominės veiklos lygiui per išlaidas ir mokesčius. Vyriausybės gali naudoti fiskalinę politiką siekdamos skatinti arba mažinti ekonominę veiklą, kad pasiektų tikslinį infliacijos lygį.
Infliacijai taip pat gali turėti įtakos išorės veiksniai, pavyzdžiui, pasaulio ekonomikos pokyčiai arba žaliavų kainos. Pavyzdžiui, padidėjus naftos kainai, gali pabrangti nuo naftos priklausančios prekės ir paslaugos, pavyzdžiui, transportas ir gamyba.
Vyriausybėms ir centriniams bankams svarbu stengtis palaikyti žemą ir stabilų infliacijos lygį, nes tai gali padėti skatinti ekonomikos stabilumą ir augimą. Tačiau pasiekti tinkamą pusiausvyrą tarp mažos infliacijos ir ekonomikos augimo gali būti sudėtinga, nes tai susiję su kompromisais.
Apibendrinant galima teigti, kad infliacija – tai ekonominis reiškinys, kuris reiškia nuolatinį bendro prekių ir paslaugų kainų lygio didėjimą ekonomikoje. Ją gali sukelti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, pinigų pasiūlos didėjimas, vyriausybės išlaidų didėjimas ir gamybos sąnaudų augimas. Vyriausybės ir centriniai bankai gali naudoti pinigų ir fiskalinę politiką, bandydami kontroliuoti infliaciją ir palaikyti žemą ir stabilų jos lygį, tačiau pasiekti tinkamą pusiausvyrą gali būti sudėtinga. Infliacija gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį ekonomikai, todėl priimant ekonominius sprendimus svarbu atsižvelgti į galimą jos poveikį.