Finansų srityje įsipareigojimas yra įmonės, fizinio asmens ar kito subjekto prievolė arba skola. Balanse įsipareigojimai paprastai klasifikuojami kaip trumpalaikiai arba ilgalaikiai ir gali apimti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Trumpalaikiai įsipareigojimai yra tie, kurie turi būti sumokėti per vienerius metus, o ilgalaikiai įsipareigojimai – tie, kurie turi būti sumokėti po vienerių metų.
Kai įmonės skolinasi pinigų, jos savo apskaitoje sukuria įsipareigojimą. Tai apima bet kokią paskolą, paimtą verslo poreikiams, pavyzdžiui, atsargoms, įrangai ar kitam turtui įsigyti. Įmonės taip pat gali turėti prekinio kredito sąskaitas su pardavėjais, kurie tiekia prekes ar teikia paslaugas kredito sąlygomis, o ne reikalaudami sumokėti iš karto. Šios sąskaitos taip pat laikomos tam tikra įsipareigojimų forma apskaitoje. Kai fiziniai asmenys ima hipotekinę paskolą būstui įsigyti, jie prisiima įsipareigojimą kreditoriui, kol jis bus grąžintas pagal sutarties sąlygas. Bet kokia asmens paimta skola taip pat sukuria jam įsipareigojimą.
Įsipareigojimai taip pat gali atsirasti, kai įmonė sudaro sutartinius susitarimus su darbuotojais ar klientais, pagal kuriuos reikalaujama, kad jie tam tikrais laikotarpiais teiktų tam tikras paslaugas tam tikrais įkainiais ir kainomis. Tokiu atveju įmonės registruos numatomų mokėjimų sumas kaip įsipareigojimus tol, kol per tam tikrą laiką jos bus visiškai sumokėtos.
Kita įsipareigojimų forma yra vadinamieji neapibrėžtieji įsipareigojimai, kurie yra potencialūs įsipareigojimai, atsirandantys dėl praeities įvykių, pavyzdžiui, ieškinių prieš įmonę, dėl kurių ateityje gali tekti atlikti mokėjimus, jei bus nustatyta atsakomybė už padarytą žalą, arba darbuotojų pretenzijų dėl aplaidumo pagal darbuotojų išmokų programas, pavyzdžiui, pensijų ar sveikatos draudimo planus, pagal kuriuos darbdavys žada atlikti mokėjimus, jei ateityje bus įvykdytos tam tikros sąlygos.
Be finansinių įsipareigojimų, įmonės taip pat gali turėti su savo veikla susijusių aplinkosauginių įsipareigojimų, pavyzdžiui, valymo išlaidų, susijusių su ankstesniais metais dėl jų veiklos atsiradusia tarša toksinėmis atliekomis arba tarša, kurią sukėlė gamybos proceso metu išmetami teršalai, kurie turi būti išvalyti pagal valstijų ir federalines taisykles. Įmonės privalo apskaityti šias galimas išlaidas savo buhalterinėje apskaitoje, taip pat apskaičiuoti pagrįstas atsiskaitymo sumas už bet kokius vykstančius teisminius ginčus, kad investuotojai, prieš prisiimdami bet kokią riziką, susijusią su jų akcijų pirkimu, galėtų tiksliai įvertinti su investavimu į jas susijusią riziką.
Galiausiai vyriausybės gali prisiimti įvairių formų finansinius ir aplinkosaugos įsipareigojimus, taikydamos mokesčių lengvatas tam tikroms pramonės šakoms, teikdamos subsidijas tam tikroms teikiamoms paslaugoms, pavyzdžiui, transporto infrastruktūros priežiūros projektams, kai iš piliečių surinkti mokesčiai skiriami šiai veiklai finansuoti, nesitikint tiesioginio kompensavimo iš tų įmonių, kurios mainais gauna paramą pagal šias iniciatyvas. Vyriausybės privalo apskaityti šias išlaidas, net jei negauna tiesioginės kompensacijos iš naudos gavėjų, nes mokesčių mokėtojai galiausiai padengia šias išlaidas per didesnius mokesčių tarifus, jei jos nėra tinkamai apskaitytos, o tai laikui bėgant sukelia papildomą naštą valstybės biudžetams, nebent pajamų šaltiniai gerokai padidėtų, kad atitinkamai kompensuotų šias išlaidas.