Nusidėvėjimas – tai buhalterinėje apskaitoje vartojamas terminas, apibūdinantis turto vertės sumažėjimą per tam tikrą laiką. Tai pagrindinis finansinių ataskaitų veiksnys, galintis turėti didelę įtaką įmonių pelningumui.
Nusidėvėjimo apskaita apima turto naudingo tarnavimo laiko nustatymą ir išlaidų, kurios kasmet turi būti atimamos iš pajamų, kad būtų atsižvelgta į šį sumažėjimą, apskaičiavimą. Nusidėvėjimo sąvoka grindžiama tuo, kad dauguma turto rūšių ilgainiui susidėvi arba pasensta dėl technologinės pažangos, mažėjančio ekonominio naudingumo arba senėjimo.
Pagrindinis nusidėvėjimo apskaitos tikslas – paskirstyti turto išlaidas per visą jo naudingo tarnavimo laiką, užuot jas priskaičiavus iš karto. Tai leidžia įmonėms tiksliai registruoti sąnaudas ir suderinti sąnaudas su pajamomis, gautomis iš turto per jo naudojimo laikotarpį, o tai padeda tiksliau apskaityti mokesčius ir priimti kitus finansinius sprendimus. Norėdamos apskaičiuoti nusidėvėjimą, įmonės turi nustatyti turto savikainą (pradinę įsigijimo kainą ir visas išlaidas, susijusias su jo naudojimu) ir numatomą likutinę vertę (sumą, kurios tikimasi jį perleidus).
Svarstant, kaip apskaičiuoti nusidėvėjimą apskaitos tikslais, yra keletas skirtingų metodų, kuriuos galima taikyti atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Šie metodai yra tiesinis (SL), mažinančio balanso (RB), produkcijos vieneto (UP) ir dvigubo mažėjančio balanso (DDB).
Tiesiaeigis nusidėvėjimo skaičiavimo būdas yra vienas paprasčiausių nusidėvėjimo sąnaudų apskaičiavimo būdų; juo atsižvelgiama ir į pirkimo kainą, ir į numatomą likutinę vertę, paskirstant jas po lygiai per numatomą naudingo tarnavimo laiką. Taikant šį metodą, kiekvienų metų nusidėvėjimo sąnaudos bus vienodos, neatsižvelgiant į naudojimą ar amžių; taigi, taikant šį metodą neatsižvelgiama į pagreitintą nusidėvėjimą, susijusį su intensyviu naudojimu ar laikui bėgant besikeičiančiomis technologijomis. Linijinis nusidėvėjimas geriausiai veikia tada, kai turtas nusidėvi tolygiai per visą naudingo tarnavimo laiką.
Mažinant balansinį nusidėvėjimą atsižvelgiama į greitesnį nusidėvėjimą, atsirandantį dėl intensyvaus naudojimo ar technologinių pokyčių laikui bėgant, todėl įmonės gali taikyti didesnes normas iš pradžių, o senstant turtui – mažinti šias normas. Taikant šį metodą paprastai pradiniame nuosavybės etape atskaitoma daugiau metinių atskaitymų, o vėlesniais metais atskaitymai mažesni dėl sumažėjusios vertės po intensyvesnio naudojimo ar technologinės pažangos. Balanso nusidėvėjimo mažinimas geriausiai tinka turtui, kurio vertė greitai mažėja dėl naudojimo ar technologinės pažangos per jo naudingo tarnavimo laiką.
Produkcijos vieneto nusidėvėjimas grindžiamas metiniais atskaitymais pagal faktinį naudojimą, o ne pagal vidutinį numatomą naudojimą, kaip nurodyta kituose metoduose, pavyzdžiui, tiesinės linijos ar mažinančio balanso nusidėvėjimo metoduose; ši sistema geriausiai tinka, kai objektai per atitinkamą naudojimo laiką naudojami tik iš dalies, pavyzdžiui, transporto priemonės naudojamos daugiausia laisvalaikiui, o ne kasdieniam važinėjimui į darbą, kai jų rida per jų naudojimo laiką gerokai padidėja, palyginti su iš pradžių numatytu naudojimo laiku, kuris buvo apskaičiuotas per pirkimo ir (arba) numatyto naudojimo laiko skaičiavimus. Taikydamos šį metodą, įmonės, remdamosi numatomais naudojimo modeliais, kiekvienam daiktui priskiria bendrą „vienetų” skaičių, pavyzdžiui, nuvažiuotų kilometrų skaičių, tada šį skaičių padalina į metines atskaitymų sumas, kol pasiekia nulį likusių vienetų ir (arba) nusidėvėjusios vertės, likusios daikto apskaitoje, kai daiktas visiškai nusidėvi ir (arba) yra visiškai sunaudojamas per jo gyvavimo laikotarpį, kuris buvo apskaičiuotas pirkimo metu.
Galiausiai dvigubas mažėjančio balanso nusidėvėjimas yra mažėjančio balanso nusidėvėjimo atmaina, leidžianti įmonėms priskirti didesnes nusidėvėjimo sąnaudas pradiniuose nuosavybės etapuose, tačiau vis tiek leidžianti šias nusidėvėjimo vertes tolygiai paskirstyti per visą objekto naudingo tarnavimo laiką. Taikydamos šį metodą, įmonės padvigubina procentinę normą, imamą iš pradinės pirkimo kainos, ir taiko ją kiekvienų metų nusidėvėjimo sąnaudoms padengti, kol pasiekia nulinę likutinę vertę savo apskaitoje, kai visiškai nusidėvi ir (arba) visiškai sunaudojamas per pirkimo metu apskaičiuotą (apskaičiuotą) tarnavimo laiką.
Apskritai įmonės, nustatydamos, kuris nusidėvėjimo metodas geriausiai atitinka jų individualius poreikius, turėtų atsižvelgti į kelis skirtingus veiksnius; jie apima numatomą naudojimo trukmę, technologinę pažangą laikui bėgant, naudojimo modelius, kintančias ekonomines sąlygas, likutinę vertę ir kitus svarbius veiksnius. Iš anksto atlikdamos išsamius tyrimus ir konsultuodamosi su apskaitos specialistais, jei įmanoma, įmonės gali maksimaliai padidinti atskaitymus ir kartu tiksliai atspindėti tikrąją daiktų vertę laikui bėgant savo apskaitoje.