Obligacija – tai paskolos rūšis, leidžianti paskolos gavėjams gauti lėšų iš skolintojų mainais į palūkanų mokėjimą ir pagrindinės paskolos sumos grąžinimą sutartą dieną. Obligacijas gali išleisti vyriausybės, korporacijos ar kitos organizacijos, kad pritrauktų kapitalo įvairiems projektams. Obligacijos laikomos saugia investicija, nes paprastai investuotojams už jas mokama fiksuota pinigų grąžos norma, o jų pagrindinė suma retai prarandama.
Obligacijos paprastai išleidžiamos su nominaliąja verte (dar vadinama nominaliąja verte), t. y. suma, kuri turi būti grąžinta, kai sueina obligacijos išpirkimo terminas. Jos taip pat turi atkarpos mokėjimus, kurie yra periodiniai mokėjimai, atliekami investuotojams per visą obligacijos galiojimo laikotarpį. Kupono išmoka apskaičiuojama pagal obligacijos nominaliąją vertę ir jos palūkanų normą, dar vadinamą kupono norma. Kupono palūkanų norma nurodo, kiek procentų nuo savo investicijos gausite kiekvieną laikotarpį. Pavyzdžiui, jei įsigysite 1000 JAV dolerių vertės obligaciją su 5 % atkarpos norma, kiekvienais metais iki obligacijos išpirkimo termino gausite 50 JAV dolerių.
Vyriausybės obligacijos yra vienos populiariausių investicijų, nes dėl vyriausybių ar centrinių bankų garantijų jos pasižymi mažesne rizika nei kitos investicijos, pavyzdžiui, akcijos ir investiciniai fondai. Vyriausybės obligacijas investuotojai dažnai naudoja savo turtui išsaugoti, nes jos suteikia taip reikalingo stabilumo ekonominio neapibrėžtumo ar rinkos svyravimų metu. Vyriausybės obligacijos taip pat paprastai duoda didesnę grąžą nei kitų rūšių skolos vertybiniai popieriai, nes jos neturi kredito rizikos – tai reiškia, kad nėra tikimybės, jog vyriausybės neįvykdys savo įsipareigojimų.
Įmonių obligacijas išleidžia įmonės, kurios nori pasiskolinti pinigų verslo veiklai ar plėtros projektams arba kurioms reikia grynųjų pinigų trumpalaikėms išlaidoms, pavyzdžiui, darbo užmokesčiui ir atsargoms pirkti, padengti. Įmonių obligacijos yra rizikingesnės nei vyriausybių obligacijos, tačiau už jas paprastai mokamas didesnis pajamingumas, nes į šį papildomą rizikos veiksnį investuotojai atsižvelgia vertindami galimas investicijas į įmonių skolos vertybinius popierius.
Savivaldybių obligacijos yra dar viena obligacijų rūšis, kuri, palyginti su kitomis investicijų rūšimis, turi mokestinių pranašumų, nes yra atleidžiama nuo federalinių mokesčių, taip pat kai kurių valstijų mokesčių, priklausomai nuo to, kur jos parduodamos ir laikomos. Savivaldybių obligacijos turi skirtingus kokybės reitingus, kuriuos nustato nepriklausomos reitingų agentūros, tokios kaip Standard & Poor’s ir Moody’s Investors Service, o tai gali turėti įtakos jų pelningumo rodikliams.
Nulinės atkarpos obligacijos skiriasi nuo tradicinių atkarpa mokamų obligacijų tuo, kad už jas nėra reguliariai mokamos palūkanos. Vietoj to šios obligacijos parduodamos su nuolaida nuo jų nominaliosios vertės, o suėjus obligacijų išpirkimo terminui jų perpardavimo vertė padidėja iki obligacijos nominaliosios vertės. Nulinės atkarpos obligacijos turi tam tikrų privalumų, pavyzdžiui, mažesnį kintamumą ir didesnę grąžą negu atkarpa mokamos obligacijos, tačiau jos taip pat dažnai yra susijusios su didesne rizika, nes investuotojai turi laukti, kol sueis obligacijos išpirkimo terminas, kad gautų bet kokią investicijų grąžą.
Apibendrinant galima teigti, kad investuotojams, norintiems ilgalaikio augimo arba trumpalaikių pajamų, yra daug obligacijų rūšių. Prieš investuojant svarbu ištirti įvairias turimas galimybes ir suprasti su kiekviena iš jų susijusią riziką, kad galėtumėte priimti pagrįstą sprendimą, atitinkantį jūsų individualius poreikius ir tikslus.