Turto paskirstymas, dar vadinamas portfelio diversifikavimu, yra strategija, kurią investuotojai naudoja siekdami padidinti investicijų grąžą ir kartu sumažinti riziką. Pagrindinis turto paskirstymo principas yra tas, kad diversifikuotas investicijų portfelis užtikrina apsaugą ir stabilumą, nes skirtingos investicijos pasižymi skirtingomis savybėmis ir skirtingomis rinkos sąlygomis veikia skirtingai. Ši strategija apima lėšų paskirstymą tarp skirtingų turto klasių, tokių kaip akcijos, obligacijos, fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai, nekilnojamasis turtas, biržos prekės, užsienio valiuta, išvestinės finansinės priemonės ir alternatyvios investicijos.
Turto paskirstymas padeda sumažinti bendrą portfelio riziką, nes investicijos paskirstomos įvairiam turtui, pasižyminčiam skirtingu kintamumo lygiu. Skirtingas turto klases veikia skirtingi veiksniai, pavyzdžiui, ekonomikos augimo ir infliacijos lygis arba politiniai pokyčiai, todėl jų rizika ir grąžos potencialas skiriasi. Pavyzdžiui, akcijos paprastai laikomos didelės rizikos, bet potencialiai didelės grąžos investicijomis, o obligacijos užtikrina santykinai mažesnę grąžą, bet paprastai mažesnį kintamumą nei akcijos.
Nustatydamas tinkamą turto paskirstymą pagal konkretaus investuotojo tikslus, investuotojas turėtų atsižvelgti į savo toleruojamą riziką, taip pat į trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Apskritai jaunesni investuotojai gali sau leisti prisiimti didesnę riziką dėl ilgesnio investavimo laikotarpio, o vyresni investuotojai dėl trumpesnio laikotarpio iki išėjimo į pensiją gali rinktis mažiau rizikingą turtą, pavyzdžiui, obligacijas arba pinigų ekvivalentus. Be to, renkantis tinkamą turto klasių derinį reikėtų atsižvelgti ir į dabartinį investuotojo finansinį etapą (pvz., taupymas vaikų mokslams koledže, o ne pasiruošimas išėjimui į pensiją).
Tinkamo turto paskirstymo kūrimo procesas apima tinkamo turto derinio, kuris užtikrins pageidaujamą grąžos lygį ir kartu laikui bėgant efektyviai valdys riziką, parinkimą. Geras būdas pradėti šį procesą – pasinaudoti planavimo priemone, pavyzdžiui, moderniąja portfelio teorija (MPT), kuri naudoja matematines formules optimaliam turto deriniui nustatyti, remiantis tikėtina grąža ir kintamumu, susijusiu su kiekviena portfelio turto klase per tam tikrą laiką. Pagal šį metodą sudarant portfelį, kad jis būtų maksimaliai efektyvus, atsižvelgiant į tikėtinos grąžos ir kintamumo santykį laikui bėgant, atsižvelgiama ne tik į ankstesnių rezultatų tendencijas, bet ir į koreliaciją tarp įvairių turto klasių.
Be MPT grindžiamų strategijų, kiti metodai, taikomi sudarant veiksmingus portfelius, apima porų prekybą (teigiamai koreliuojančių vertybinių popierių derinimą) ir taktinį paskirstymą (perėjimą iš vienos turto klasės ar sektoriaus į kitą). Taktinis paskirstymas apima atskirų vertybinių popierių poveikio arba viso turto paskirstymo koregavimą remiantis makroekonomine analize arba taktinėmis temomis, siekiant maksimizuoti tikėtiną grąžą ir kartu kontroliuoti rizikos lygį bet kuriuo konkrečiu metu.
Turto paskirstymas pagal savo asmeninius tikslus gali padėti lengviau investuoti, nes sumažina sudėtingumą, susijusį su atskirų vertybinių popierių ar sektorių pasirinkimu, ir leidžia sutelkti dėmesį į platesnius klausimus, susijusius su rinkos laiko nustatymu arba pozicijos pritaikymu pagal kintančias sąlygas laikui bėgant. Be to, diversifikuoti portfeliai dažnai užtikrina sklandesnę grąžą nei tie, kurie orientuoti tik į vienos konkrečios rūšies vertybinius popierius, nes jie mažiau pažeidžiami tais laikotarpiais, kai tam tikros rinkos susilpnėja dėl nenumatytų įvykių, turinčių įtakos konkrečiam sektoriui, o ne visiems sektoriams iš karto, kaip tai atsitiktų plačiai diversifikuotame portfelyje, į kurį įeina įvairių rūšių vertybiniai popieriai iš įvairių sektorių.
Investuotojai, kurie nori smulkiau kontroliuoti savo portfelių formavimo procesą, neaukodami per daug diversifikavimo naudos, kurią teikia platus paskirstymas tarp skirtingų sektorių ir (arba) turto klasių; vietoj to gali būti naudojami daugiafaktoriniai modeliai, kuriuose ieškoma konkrečių veiksnių, tokių kaip dinamika ir (arba) tendencijos, kurie gali būti atskirų vertybinių popierių pasirinkimuose, kad priimant sprendimus dėl idealių turimų vertybinių popierių tam tikroje portfelio struktūroje laikui bėgant nebūtų pasikliaujama vien makroekonominėmis jėgomis, tuo pat metu pasinaudojant optimalaus diversifikavimo praktika, kurią galima gauti taikant mišrių ir suderintų metodų, apimančių daug skirtingų vertybinių popierių iš daugelio skirtingų pramonės šakų ir (arba) sektorių bet kuriuo konkrečiu laiko momentu. Tačiau tinkamai valdant, šie metodai gali padėti pasiekti pelningų rezultatų net ir tais laikotarpiais, kai akcijų rinkos patiria pernelyg didelį spaudimą žemyn, nes tam tikri elementai, pavyzdžiui, dinamika ir (arba) tendencijos, gali išlikti nepažeisti tol, kol pagrindinės sąlygos palaiko minėtą kryptingumą, o ne visiškai pakeisti kryptį ciklo viduryje prieš užbaigimą.