1 straipsnis. Įstatymo tikslas
1. Šio Įstatymo tikslas - užtikrinti neįgaliųjų lygias teises
ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės
integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą
ir jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją
įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio
nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą,
specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.
2. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Šis Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat
gyvenantiems asmenims.
3. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Šio Įstatymo 20 ir 23 straipsniai taip pat taikomi Lietuvos
Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, kuriems leidimas
laikinai gyventi išduotas kaip ketinantiems dirbti Lietuvos
Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį
darbą, kaip ši sąvoka apibrėžta tai reglamentuojančiuose Lietuvos
Respublikos teisės aktuose.
4. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Šio Įstatymo 19, 20, 23 ir 24 straipsniai taip pat taikomi
kitiems asmenims, kuriems, įgyvendinant Europos Sąjungos
socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus, turi būti
taikomi šiame Įstatyme nurodyti straipsniai.
5. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės
aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis.
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos
1. Aplinka - neįgaliojo viešojo ir asmeninio gyvenimo bei
veiklos sąlygos ir galimybės laisvai judėti, naudotis visuomenėje
teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir
dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse.
2. Aplinkos veiksniai - išorinės aplinkybės, lengvinančios arba
trukdančios neįgaliojo gyvenimui ir veiklai. Aplinkos veiksniai
neįgaliojo socialinei integracijai gali būti palankūs arba
nepalankūs.
3. Darbingumo lygis - asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau
įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę
kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos
reikalaujančius darbus.
4. Finansinės pagalbos priemonės - socialinė piniginė parama,
tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. Šios priemonės
skirtos neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tenkinti bei
materialinės padėties garantijoms užtikrinti.
5. Medicininė reabilitacija - asmens sveikatos priežiūros
paslaugų rūšis, apimanti kompleksišką reabilitacijos priemonių
taikymą (sugrąžinant, kompensuojant sutrikusias funkcijas,
palaikant pasiektą lygį) siekiant didžiausio galimo fizinio,
psichinio, socialinio asmens savarankiškumo.
6. Neįgalumas - dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo
bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis
sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir
veiklos galimybių sumažėjimas.
7. Neįgalumo lygis - kompleksiškai įvertinus nustatytas asmens
sveikatos būklės, savarankiškumo kasdienėje veikloje ir galimybių
ugdytis netekimo mastas.
8. Lietuvos Respublikos
2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791
(nuo 2010 m. gegužės 25 d.)
(Žin., 2010, Nr. 60-2958)
redakcija
Neįgalusis - asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka
nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis
darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis.
9. Profesinė reabilitacija - asmens darbingumo, profesinės
kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba
didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir
kitomis poveikio priemonėmis.
10. Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė,
atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos
sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių
aplinkos veiksnių.
11. Specialiosios pagalbos priemonės - specialiojo poreikio
tenkinimo priemonės, kurių tikslas - jas gaunančiam neįgaliajam
užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio
integravimosi į visuomenę galimybes.
12. Specialiųjų ugdymosi poreikių asmuo - asmuo, kurio
galimybės dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime yra
ribotos dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų
(neįgalumo ar darbingumo netekimo).
13. Socialinė reabilitacija - socialinio poveikio priemonių
visuma, skatinanti neįgaliųjų socialinį savarankiškumą,
dalyvavimo galimybių didėjimą ir veiklos ribojimo mažėjimą
siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes dalyvauti
visuomenės gyvenime.
14. Techninės pagalbos priemonės - bet koks neįgaliųjų
naudojamas specialus ar standartinis gaminys, įrankis, įranga ar
techninė sistema, padedantys išvengti, kompensuoti, sumažinti
arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką sveikatos būklei, asmens
savarankiškumui, ugdymuisi, darbinei veiklai.
15. Ugdymas - mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir
vertybinių nuostatų formavimas.
3 straipsnis. Pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos
principai
Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis
šiais principais:
1) lygių teisių - neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir
kiti visuomenės nariai;
2) lygių galimybių - neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės
nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio
leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės
gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir
priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės,
gerinančios neįgaliųjų padėtį;
3) diskriminavimo prevencijos - neįgalieji apsaugomi nuo bet
kokios diskriminacijos ar išnaudojimo;
4) visapusiško dalyvavimo - visais lygmenimis visi su
neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami
derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei
atsižvelgiant į jų patirtį;
5) savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo -
neįgalieji nuolat skatinami būti savarankiški;
6) prieinamumo - neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose
gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais;
7) neįgalumo kompensavimo - neįgalumo pasekmės kompensuojamos
neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės
paramos formomis;
8) decentralizacijos - pagalba neįgaliesiems priartinama prie
jų gyvenamosios vietos, bendruomenė įtraukiama į socialinę
neįgaliųjų reabilitaciją;
9) destigmatizacijos - visuomenė šviečiama siekiant šalinti
neigiamas nuostatas ir stereotipus, susijusius su neįgaliaisiais;
10) perimamumo ir lankstumo - visos institucijos veikia darniai
teikdamos socialines paslaugas ir ugdydamos neįgaliuosius;
11) skirtingų poreikių tenkinimo - neįgalieji sudaro labai
įvairialypę visuomenės grupę, todėl, teikiant paramą,
atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius.
4 straipsnis. Gestų kalba
Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba.
ANTRASIS SKIRSNIS
NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS SISTEMA IR JOS PRIELAIDOS BEI
SĄLYGOS
5 straipsnis. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema
1. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro
medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų
teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos
priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos
teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo pensijų ir išmokų
skyrimas ir mokėjimas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo
išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas, lygių
galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės
gyvenimo srityse užtikrinimas.
2. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema finansuojama iš
valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio
draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Užimtumo
fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų
lėšų.
6 straipsnis. Informacijos teikimas
Visos valstybės bei savivaldybių institucijos ir įstaigos
teikia neįgaliesiems, jų šeimos nariams arba jų atstovams pagal
įstatymą, specialistams, dirbantiems neįgaliųjų socialinės
integracijos srityje, informaciją apie įgyvendinamas ir numatomas
įgyvendinti neįgaliųjų socialinės integracijos programas,
teikiamas paslaugas ir materialinę paramą. Visa informacija
neįgaliesiems turi būti teikiama jiems prieinama forma.
7 straipsnis. Neįgaliųjų asmens sveikatos priežiūra
1. Kad būtų užtikrintos lygios neįgaliųjų teisės asmens
sveikatos priežiūros srityje, neįgaliesiems asmens sveikatos
priežiūros paslaugos teikiamos tokio pat lygio ir pagal tą pačią
sistemą kaip ir kitiems visuomenės nariams.
2. Neįgaliesiems taikomos prevencijos priemonės, padedančios
išvengti komplikacijų ir darbingumo lygio mažėjimo.
3. Už tinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų
neįgaliesiems teikimo ir komplikacijų bei darbingumo lygio
mažėjimo prevencijos priemonių organizavimą bei šių paslaugų
kokybės užtikrinimą atsako Sveikatos apsaugos ministerija.
8 straipsnis. Medicininės reabilitacijos paslaugos
1. Medicininės reabilitacijos paslaugos yra skirtos asmens
funkcinei būklei maksimaliai pagerinti, sveikatos būklei
stabilizuoti ir fiziniam bei socialiniam savarankiškumui atkurti.
2. Medicininės reabilitacijos paslaugos gali būti teikiamos
kartu su profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugomis.
3. Už medicininės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą
ir šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Sveikatos apsaugos
ministerija.
9 straipsnis. Profesinės reabilitacijos paslaugos
1. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Profesinės reabilitacijos paslaugomis siekiama ugdyti arba
atkurti asmenų darbingumą ir didinti jų įsidarbinimo galimybes.
2. Skiriamos šios pagrindinės profesinės reabilitacijos
paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinių
gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų išugdymas,
perkvalifikavimas. Šios paslaugos skirtos asmens darbingumui
atkurti ir galimybėms savarankiškai įsidarbinti ar dalyvauti
įdarbinimo programose didinti.
3. Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134)
redakcija
Už profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą
atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šią funkciją ji
įgyvendina pasitelkdama Lietuvos darbo biržą prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos ir kitas valstybės institucijas ir
įstaigas.
4. Už profesinės reabilitacijos specialistų, gebančių įvertinti
ir skatinti asmens darbingumą, rengimą ir kvalifikacijos
tobulinimą atsako Švietimo ir mokslo ministerija. Šią funkciją ji
įgyvendina bendradarbiaudama su Sveikatos apsaugos ministerija
bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
10 straipsnis. Socialinės reabilitacijos paslaugos
1. Socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims
siekiant suformuoti arba atkurti jų socialinius ir savarankiško
gyvenimo įgūdžius, padėti įsigyti išsilavinimą, užtikrinti
galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje.
2. Skiriamos šios pagrindinės socialinės reabilitacijos
paslaugos: socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas,
palaikymas bei atkūrimas, motyvacijos įsigyti išsilavinimą ir
dirbti didinimas, meninių, sportinių bei kitų gebėjimų lavinimas.
3. Lietuvos Respublikos
2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791
(nuo 2010 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2010, Nr. 60-2958)
redakcija
Už socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą ir
šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Socialinės apsaugos ir
darbo ministerija ir savivaldybių institucijos.
11 straipsnis. Aplinkos prieinamumas
1. Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos
visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų
planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties
pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų
keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės
aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.
2. Už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams
statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų
įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija.
3. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams
atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų objektų savininkai bei naudotojai.
4. Už informacinės aplinkos neįgaliesiems pritaikymo
organizavimą atsako Vyriausybės įgaliota institucija.
12 straipsnis. Neįgaliųjų ugdymas
1. Visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų
neįgalumo lygis ar darbingumo lygis.
2. Neįgalieji ugdomi mokyklose ir kitose įstaigose, kuriose
teikiamos ugdymo paslaugos, atsižvelgiant į jų specialiuosius
ugdymosi poreikius, sugebėjimus ir fizinę bei psichinę būklę.
3. Neįgaliųjų ugdymo sistemos struktūrą, valdymą bei šių asmenų
formaliojo ir neformaliojo ugdymo bei pagalbos jiems pagrindus
nustato Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai.
4. Už neįgaliųjų ugdymo kokybę Švietimo įstatymo ir kitų teisės
aktų nustatyta tvarka atsako Švietimo ir mokslo ministerija,
kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos pagal
kompetenciją.
13 straipsnis. Neįgaliųjų užimtumas
1. Neįgaliųjų įdarbinimo rėmimą reglamentuoja Darbo kodeksas ir
kiti teisės aktai.
2. Darbo terapijos ir bendrojo užimtumo socialinių paslaugų
teikimą reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas ir kiti
teisės aktai.
3. Neįgaliųjų darbo sąlygas, darbo laiką, poilsio laiką ir
kitas su darbu susijusias garantijas nustato Darbo kodeksas,
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti teisės aktai.
4. Be to, kiti teisės aktai gali nustatyti paramos teikimą
įsidarbinti siekiantiems neįgaliesiems ir neįgaliuosius
įdarbinusiems darbdaviams.
14 straipsnis. Neįgaliųjų materialinės padėties garantijos
1. Neįgaliųjų pensijų ir pašalpų dydį, jų mokėjimo tvarką,
kitas sąlygas nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų,
Valstybinių pensijų, Valstybinių šalpos išmokų įstatymai, šis
Įstatymas ir kiti teisės aktai.
2. Be to, kiti teisės aktai gali nustatyti įvairių išmokų ar
lengvatų teikimą neįgaliesiems.
15 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373
(nuo 2005 m. spalio 27 d.)
(Žin., 2005, Nr. 127-4534)
redakcija
Kultūrinė veikla, kūno kultūra ir sportas
1. Lietuvos Respublikos
2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791
(nuo 2010 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2010, Nr. 60-2958)
redakcija
Už neįgaliųjų integravimą į kultūrinę veiklą, poilsį ir sportą
ir lygių galimybių jiems dalyvauti šiose gyvenimo srityse kartu
su kitais visuomenės nariais sudarymą atsako Lietuvos Respublikos
Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos ir savivaldybių
institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliotos
institucijos iš valstybės biudžeto lėšų, savivaldybių
institucijos iš savivaldybių biudžetų lėšų remia neįgaliųjų
asociacijų įgyvendinamas kultūros, kūno kultūros ir sporto
programas ir kitas priemones, skirtas visiems atitinkamoje
savivaldybės teritorijoje gyvenantiems neįgaliesiems.
2. Valstybės masto ir tarptautinius neįgaliųjų kūno kultūros ir
sporto renginius organizuoja ir rengia neįgaliųjų sporto
organizacijos kartu su kitomis neįgaliųjų asociacijomis. Šie
renginiai remiami iš valstybės biudžeto lėšų.
3. Už neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto rėmimą ir organizavimą
atsako Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės.
4. Neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto, kūno kultūros ir sporto
organizacijų veiklos teisinius pagrindus, valstybės institucijų
ir asociacijų kompetenciją neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto
srityje reglamentuoja Kūno kultūros ir sporto įstatymas ir kiti
teisės aktai.
TREČIASIS SKIRSNIS
NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĘ INTEGRACIJĄ ĮGYVENDINANČIOS INSTITUCIJOS
16 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373
(nuo 2006 m. sausio 1 d.)
(Žin., 2005, Nr. 127-4534)
redakcija
Neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas
1. Neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas apima neįgaliųjų
socialinės integracijos priemonių planavimą, administravimą,
organizavimą, įgaliojimų ir atsakomybės paskirstymą bei
priežiūrą.
2. Lietuvos Respublikos
2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791
(nuo 2010 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2010, Nr. 60-2958) ir
2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-471
(nuo 2014 m. spalio 1 d.)
(Žin., 2013, Nr. 79-3992)
redakcija
Pagrindinės neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančios
institucijos yra:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota
institucija. Ji koordinuoja ir įgyvendina neįgaliųjų socialinės
integracijos sistemą, tvirtina ilgalaikes valstybines neįgaliųjų
socialinės integracijos programas ir strategijas;
2) ministerijos. Jos pagal savo kompetenciją rengia ir teikia
Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus, įstatymų ir kitų
teisės aktų projektus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos
sistemos tobulinimo ir organizuoja neįgaliųjų socialinės
integracijos sistemos įgyvendinimą;
3) Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos (toliau - Neįgaliųjų reikalų departamentas).
Jis koordinuoja ir įgyvendina Nacionalinę žmonių su negalia
socialinės integracijos programą ir vykdo kitas neįgaliųjų
socialinės integracijos politikos įgyvendinimo priemones;
4) (neteko galios)
5) savivaldybės. Jos savo veiklą neįgaliųjų socialinės
integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo teikiant
bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų
neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir
bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse planuoja
savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės
strateginiame veiklos planuose;
6) neįgaliųjų asociacijos. Jos atstovauja neįgaliųjų
interesams, padeda įgyvendinti neįgaliųjų socialinės integracijos
priemones: organizuoja socialinių paslaugų teikimą neįgaliesiems,
neįgaliųjų poilsį, sportą, turizmą, kultūrinę veiklą, tarptautinį
bendradarbiavimą. Organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų
asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių
institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir
įstaigų finansinę paramą. Neįgaliųjų asociacijos dalyvauja
formuojant ir vykdant šalies socialinę politiką.
17 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373
(nuo 2006 m. sausio 1 d.)
(Žin., 2005, Nr. 127-4534)
redakcija
Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos
Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (toliau - Neįgaliųjų reikalų taryba) nagrinėja
svarbiausius neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus ir
teikia pasiūlymus socialinės apsaugos ir darbo ministrui dėl
neįgaliųjų reikmes atitinkančios neįgaliųjų socialinės
integracijos politikos įgyvendinimo. Ji sudaroma visuomeniniais
pagrindais, lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės
institucijų ir neįgaliųjų asociacijų deleguotų atstovų.
Neįgaliųjų reikalų tarybos sudėtį ir jos nuostatus socialinės
apsaugos ir darbo ministro teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos
Vyriausybė.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
NEĮGALUMO LYGIO IR DARBINGUMO LYGIO NUSTATYMAS, PROFESINĖS
REABILITACIJOS PASLAUGŲ TEIKIMAS, REABILITACIJOS PAŠALPA IR GINČŲ
SPRENDIMAS
18 straipsnis. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustatanti
įstaiga
1. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir
darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (toliau - Tarnyba).
2. Tarnybos nuostatus tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija.
3. Lietuvos Respublikos
2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-208
(nuo 2005 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2005, Nr. 71-2554)
redakcija
Tarnyba priima sprendimus dėl:
1) neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino;
2) darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino;
3) profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio asmenims iki 18
metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu
draudimu, ir asmenims, vyresniems kaip 18 metų;
4) neįgaliųjų darbo pobūdžio ir sąlygų;
5) bendro pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymo;
6) netekto darbingumo procentų.
19 straipsnis. Neįgalumo lygio nustatymas
1. Neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus
asmenis, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu
draudimu.
2. Neįgalumas gali būti trijų lygių - sunkus, vidutinis ir
lengvas.
3. Neįgalumo lygis nustatomas kompleksiškai vertinant asmens
sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje
veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus
svarbius aspektus.
4. Lietuvos Respublikos
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355*
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
Neįgalumo lygis gali būti nustatomas tokiais terminais:
1) 6 mėnesiams, kai neįgalumo lygis vertinamas pirmą kartą ir
prognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas, darantis
įtaką asmens neįgalumo lygiui, per artimiausius 6 mėnesius;
2) vieniems metams, kai neįgalumo lygis vertinamas pirmą kartą
ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas,
darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, per artimiausius 12
mėnesių;
3) 2 metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės
pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, per
artimiausius 24 mėnesius;
4) iki asmeniui sukaks 18 metų, kai neprognozuojamas asmens
sveikatos būklės pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo
lygiui, ir (ar) asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio,
nekintamo pobūdžio.
5. Lietuvos Respublikos
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
Neįgalumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato
Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir
darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija.
---------------
* TIC pastaba: šio įstatymo ištrauka:
"2. Neįgalumo lygio ir darbingumo lygio terminai, nustatyti iki
šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki nustatyto termino
pabaigos.".
--------------
20 straipsnis. Darbingumo lygio nustatymas
1. Darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki
senatvės pensijos amžiaus.
2. Jeigu jaunesnis kaip 18 metų asmuo teisės aktų nustatyta
tvarka yra (buvo) draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu,
darbingumo lygis nustatomas nesukakusiam 18 metų asmeniui.
3. Darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar
profesinės ligos nustatomas asmenims neatsižvelgiant į jų amžių
Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka.
4. Darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę
ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują
kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės
kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos
medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios
pagalbos priemonės.
5. Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų
profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus
netikslinga, darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis
medicininiais kriterijais.
6. Darbingumo lygis nustatomas remiantis asmenį gydančių
gydytojų, profesinės reabilitacijos ir kitų specialistų
pateiktais dokumentais. Nustatant darbingumo lygį turi teisę
dalyvauti asmuo, kurio darbingumo lygis vertinamas, ir (ar) jo
atstovas pagal įstatymą. Darbingumo lygį nustatanti institucija
gali nuspręsti pakviesti asmenį ir (ar) jo atstovą pagal įstatymą
dalyvauti nustatant darbingumo lygį.
7. Lietuvos Respublikos
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5
punktų intervalais, t. y.:
1) jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo
laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti
tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar
pritaikytomis darbo sąlygomis;
2) jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo
laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal
negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina
pritaikyti darbo vietos;
3) jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo
laikomas darbingu.
8. Lietuvos Respublikos
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
Darbingumo lygis gali būti nustatomas tokiais terminais:
1) 6 mėnesiams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą ir
prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių
veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui,
per artimiausius 6 mėnesius;
2) vieniems metams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą
ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių,
funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo
lygiui, per artimiausius 12 mėnesių;
3) 2 metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir
profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką
asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 24 mėnesius, ir
asmenims, kurie mokosi, iki 26 metų;
4) iki profesinės reabilitacijos programos pabaigos, kai
asmeniui nustatomas profesinės reabilitacijos poreikis;
5) iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, kai
neprognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių funkcinių
veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui,
ir (ar) asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio, nekintamo
pobūdžio;
6) neterminuotai, kai darbingumo lygis nustatomas dėl
nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl profesinės ligos.
9. Lietuvos Respublikos
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
Darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos
apsaugos ministerija.
21 straipsnis. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio
tenkinimas
1. Koks yra profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis,
nustato Tarnyba.
2. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo
kriterijus, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei
finansavimo taisykles tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija.
3. Profesinės reabilitacijos programas įgyvendina asmens
sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios reabilitacijos
paslaugas, profesinės reabilitacijos centrai, profesinio rengimo
ir kitos ugdymo institucijos.
4. Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas finansuojamas iš
valstybės biudžeto, Užimtumo fondo ir kitų lėšų.
22 straipsnis. Profesinės reabilitacijos pašalpa
1. Kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos
programoje, yra draudžiamas visų rūšių valstybiniu socialiniu
draudimu, jam iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto
lėšų mokama profesinės reabilitacijos pašalpa. Jos dydis ir
mokėjimo tvarka nustatyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo
įstatyme.
2. Kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos
programoje, nedraudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu arba
draudžiamas tik valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jam
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės
biudžeto lėšų mokama dviejų valstybinių socialinio draudimo
bazinių pensijų dydžio profesinės reabilitacijos pašalpa.
3. Teisę gauti profesinės reabilitacijos pašalpą turi asmenys,
kuriems Tarnyba nustatė profesinės reabilitacijos paslaugų
poreikį ir kurie dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje.
4. Lietuvos Respublikos
2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791*
(nuo 2010 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2010, Nr. 60-2958)
redakcija
Profesinės reabilitacijos pašalpa asmeniui skiriama nuo pirmos
dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos ir mokama
kiekvieną mėnesį, bet ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų. Ši
pašalpa skiriama ir mokama neatsižvelgiant į kitas asmens
gaunamas pajamas.
-----------
*TIC pastaba: šio įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, kuriems
profesinės reabilitacijos pašalpa paskirta iki šio (Nr. XI-791)
įstatymo įsigaliojimo.
-----------
5. Sprendimą dėl profesinės reabilitacijos pašalpos mokėjimo
priima šią pašalpą skirianti ir mokanti institucija,
vadovaudamasi Tarnybos sprendimu dėl profesinės reabilitacijos
paslaugų poreikio.
6. Pasibaigus profesinės reabilitacijos programai, Tarnyba
priima sprendimą dėl asmens darbingumo lygio.
23 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373
(nuo 2005 m. spalio 27 d.)
(Žin., 2005, Nr. 127-4534)
redakcija
Ginčų dėl Tarnybos priimtų sprendimų
nagrinėjimas
1. Ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos
ir Tarnybos nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Komisija).
2. Komisija yra viešasis juridinis asmuo, kurį steigia,
Komisijos narių skaičių nustato, jos nuostatus bei ginčų
nagrinėjimo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo
ministras. Komisija yra privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo
ne teismo tvarka institucija.
3. Komisijos pirmininką ir Komisijos narius 5 metams skiria į
pareigas ir atleidžia iš jų socialinės apsaugos ir darbo
ministras. Komisijos pirmininku ir Komisijos nariu gali būti
skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos
pilietis.
4. Komisijos pirmininkas ir Komisijos narys gali būti atleistas
prieš terminą, kai:
1) atsistatydina savo noru;
2) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;
3) nedirba dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš
eilės ar ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių;
4) įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį jis nuteisiamas
bausme, dėl kurios negali tęsti darbo;
5) šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.
5. Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams draudžiama eiti
kitas pareigas, išskyrus dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą.
6. Lietuvos Respublikos
2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1778
(nuo 2008 m. lapkričio 15 d.)
(Žin., 2008, Nr. 131-5028)
redakcija
Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams darbo užmokestis ir
apmokėjimo sąlygos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos
valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatymą ir kitus teisės aktus.
7. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos pirmininkas ir
Komisijos nariai pareigas eina, kol paskiriami nauji nariai.
8. Skundas (prašymas) Komisijai gali būti paduodamas ne vėliau
kaip per 30 dienų nuo raštiško Tarnybos priimto sprendimo gavimo
dienos. Prie skundo turi būti pridedamas Tarnybos priimto
sprendimo ir dokumentų, kurių reikia skundui (prašymui) pagrįsti,
patvirtintos kopijos.
9. Visi skundai (prašymai) nagrinėjami ir sprendimai priimami
Komisijos posėdžiuose; juos organizuoja ir jiems vadovauja
Komisijos pirmininkas.
10. Komisijos sprendimas priimamas, kai už jį balsuoja dauguma
Komisijos narių. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia
Komisijos pirmininko balsas. Kai Komisijos pirmininko nėra,
laikinai jį pavaduoja vienas iš jos narių, paskirtas Komisijos
pirmininko.
11. Komisija sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 30 dienų
nuo skundo (prašymo) gavimo dienos.
12. Komisijos sprendimas turi būti pagrįstas išnagrinėtais
dokumentais ir įstatymų bei kitų teisės aktų normomis.
13. Komisija priima vieną iš šių sprendimų:
1) skundą (prašymą) atmesti Tarnybos sprendimą paliekant
nepakeistą;
2) skundą (prašymą) patenkinti įpareigojant Tarnybą per
Komisijos nustatytą laiką pakeisti sprendimą.
14. Komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti
skundžiamas teismui. Tais atvejais, kai per šiame įstatyme
nustatytą terminą Komisija sprendimo nepriima, Tarnybos priimtas
sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas
teismui.
15. Skundo (prašymo) apskundimas teismui Komisijos sprendimo
vykdymo nesustabdo.
16. Komisija, nagrinėdama skundus (prašymus), privalo
vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir
protingumo principais.
PENKTASIS SKIRSNIS
SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ NUSTATYMAS IR TENKINIMAS
24 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373
(nuo 2005 m. spalio 27 d.)
(Žin., 2005, Nr. 127-4534)
redakcija
Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymas
ir specialiųjų poreikių tenkinimas
1. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir
specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų
amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti
lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse.
2. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose
pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame
gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame
gyvenime.
3. Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų
poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos
Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
25 straipsnis. Aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis
1. Skiriamos šios techninės pagalbos priemonių rūšys:
1) gydymo ir funkcinio lavinimo priemonės;
2) įtvarai (ortezai) ir protezai (išskyrus endoprotezus);
3) asmeninės apsaugos ir priežiūros priemonės;
4) asmens judėsenos priemonės;
5) judėsenos namuose priemonės (įskaitant valgymo ir gėrimo
įtaisus);
6) butų ir kitų patalpų baldai ir pagalbiniai įtaisai
(įskaitant poilsio ir darbo baldus, taip pat baldų priedėlius ir
gyvenamosios, darbo bei mokomosios aplinkos pritaikymo
priemones);
7) bendravimo, informavimo ir signalizavimo priemonės
(įskaitant skaitymo, rašymo, telefono ryšio priemones ir apsaugos
signalizatorius);
8) produktų ir prekių naudojimo priemonės.
2. Techninės pagalbos priemonių poreikį nustato Lietuvos
nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros
įstaigų reabilitacijos specialistai ar (ir) savivaldybių
administracijų padalinių, atsakingų už socialinių paslaugų
organizavimą ir administravimą, sudarytos komisijos (į šias
komisijas turi būti įtraukti medicininės reabilitacijos ir
socialinio darbo specialistai), ar (ir) ugdymo įstaigos
specialiojo ugdymo komisijos, ar (ir) pedagoginės psichologinės
tarnybos.
3. Aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis pagal kompetenciją
organizuoja ir aprūpinimo atitinkamomis techninės pagalbos
priemonėmis tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija,
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo
ministerija.
26 straipsnis. Finansinės pagalbos priemonės
1. Skiriamos šios finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems
rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir
išmokos bei lengvatos.
2. Socialinė piniginė parama skiriama siekiant užtikrinti
neįgaliųjų materialinės padėties garantijas.
3. Tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant
neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo
išlaidas.
4. Lengvatos teikiamos siekiant neįgaliesiems užtikrinti
specialiųjų poreikių tenkinimą tais atvejais, kai kitomis
specialiosios pagalbos priemonėmis nėra galimybių patenkinti
šiuos poreikius.
5. Finansinės pagalbos priemonių teikimą reglamentuoja šis
Įstatymas ir kiti teisės aktai.
27 straipsnis. Socialinės paslaugos
Neįgaliesiems teikiamų socialinių paslaugų sampratą, teises į
socialines paslaugas, socialinių paslaugų valdymo, teikimo,
skyrimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų kontrolės ir
priežiūros, pirkimo, finansavimo, mokėjimo už socialines
paslaugas principus apibrėžia Socialinių paslaugų įstatymas ir
kiti teisės aktai.
28 straipsnis. Lietuvos Respublikos
2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-208
(nuo 2005 m. liepos 1 d.)
(Žin., 2005, Nr. 71-2554)
redakcija
Specialiosios pagalbos priemonių finansavimas
Specialiosios pagalbos priemonių teikimas finansuojamas iš
valstybės ir savivaldybių biudžetų, Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto, kitų įstaigų (organizacijų) lėšų,
paramos lėšų, suteikus specialiosios pagalbos priemones gautų
lėšų ir kitų lėšų.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
29 straipsnis. Teisių ir garantijų išsaugojimas
Šis Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir
jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio
Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas,
materialinės ir socialinės padėties.
30 straipsnis. Asmenų iki 18 metų teisių išsaugojimas
1. Asmenims iki 18 metų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo
buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki nustatyto
invalidumo termino pabaigos neįgalumo lygis nustatomas jų atstovų
pagal įstatymą pageidavimu. Pakartotinai tikrinant šių asmenų
sveikatos būklę dėl to, kad pasibaigė nustatytas invalidumo
terminas, neįgalumo lygis nustatomas privalomai.
2. Asmenims iki 18 metų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo
buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki to laiko, kol
jiems bus nustatytas neįgalumo lygis, mokamos ne mažesnės negu
iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose
nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie
turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis
negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose
nustatytosios.
31 straipsnis. Sukakusių senatvės pensijos amžių asmenų teisių
išsaugojimas
1. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos
amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia
tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki nustatyto invalidumo
termino pabaigos mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30
d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos,
pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne
mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio
30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.
2. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos
amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia
tvarka invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui, mokamos
ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės
aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos)
ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir
lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės
aktuose nustatytosios.
32 straipsnis. Nesukakusių senatvės pensijos amžiaus asmenų
teisių išsaugojimas
1. Siekiant išsaugoti nesukakusių senatvės pensijos amžiaus
asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta
invalidumo grupė, teises, numatomas pereinamasis laikotarpis -
nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d.
2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka
iki 2007 m. birželio 30 d. visiems nuo 18 metų iki senatvės
pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo
buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas
darbingumo lygis.
3. Nesukakę senatvės pensijos amžiaus asmenys, kuriems iki šio
Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta I, II ar III invalidumo
grupė, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus
nustatytas darbingumo lygis, prilyginami neįgaliesiems, kurie šio
Įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nedarbingais arba iš dalies
darbingais remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka
išduotais invalidumo pažymėjimais.
4. Nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems
iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas
invalidumas, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus
nustatytas darbingumo lygis, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m.
birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos
(pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis
ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m.
birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.
5. Nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems
iki šio Įstatymo įsigaliojimo neterminuotai buvo nustatytas
invalidumas, darbingumo lygis nustatomas remiantis iki šio
Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo
pažymėjimais bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, išskyrus
atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Tarnybą dėl
darbingumo lygio nustatymo.
LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS
____________________
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų
socialinės integracijos įstatymo
priedas
Lietuvos Respublikos
2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
(nuo 2011 m. liepos 13 d.)
(Žin., 2011, Nr. 85-4134) ir
2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355
(nuo 2013 m. birželio 28 d.)
(Žin., 2013, Nr. 68-3400)
redakcija
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
1. 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl
trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant
dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL 2009 L 155, p. 17).
2. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą
trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės
teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje
teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL
2011 L 343, p. 1).