LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS

1 straipsnis. Įstatymo tikslas 
  1.  Šio  Įstatymo tikslas - užtikrinti neįgaliųjų lygias teises
ir   galimybes   visuomenėje,   nustatyti  neįgaliųjų  socialinės
integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą
ir  jos  prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją
įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio
nustatymą,    profesinės    reabilitacijos    paslaugų   teikimą,
specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.
  2. Lietuvos Respublikos
     2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
     (nuo 2011 m. liepos 13 d.)
     (Žin., 2011, Nr. 85-4134)
     redakcija
  Šis    Įstatymas    taikomas   Lietuvos   Respublikoje   nuolat
gyvenantiems asmenims.
  3. Lietuvos Respublikos
     2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
     (nuo 2011 m. liepos 13 d.)
     (Žin., 2011, Nr. 85-4134)
     redakcija
  Šio  Įstatymo  20  ir  23 straipsniai taip pat taikomi Lietuvos
Respublikoje   gyvenantiems   užsieniečiams,   kuriems   leidimas
laikinai  gyventi  išduotas  kaip  ketinantiems  dirbti  Lietuvos
Respublikoje   aukštos  profesinės  kvalifikacijos  reikalaujantį
darbą, kaip ši sąvoka apibrėžta tai reglamentuojančiuose Lietuvos
Respublikos teisės aktuose.
  4. Lietuvos Respublikos
     2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
     (nuo 2011 m. liepos 13 d.)
     (Žin., 2011, Nr. 85-4134)
     redakcija
  Šio  Įstatymo  19,  20,  23  ir 24 straipsniai taip pat taikomi
kitiems   asmenims,   kuriems,   įgyvendinant   Europos  Sąjungos
socialinės  apsaugos  sistemų koordinavimo reglamentus, turi būti
taikomi šiame Įstatyme nurodyti straipsniai.
  5. Lietuvos Respublikos
     2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488
     (nuo 2011 m. liepos 13 d.)
     (Žin., 2011, Nr. 85-4134)
     redakcija
  Šio  Įstatymo  nuostatos  suderintos su Europos Sąjungos teisės
aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis.

 
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Aplinka - neįgaliojo viešojo ir asmeninio gyvenimo bei veiklos sąlygos ir galimybės laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. 2. Aplinkos veiksniai - išorinės aplinkybės, lengvinančios arba trukdančios neįgaliojo gyvenimui ir veiklai. Aplinkos veiksniai neįgaliojo socialinei integracijai gali būti palankūs arba nepalankūs. 3. Darbingumo lygis - asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. 4. Finansinės pagalbos priemonės - socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. Šios priemonės skirtos neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tenkinti bei materialinės padėties garantijoms užtikrinti. 5. Medicininė reabilitacija - asmens sveikatos priežiūros paslaugų rūšis, apimanti kompleksišką reabilitacijos priemonių taikymą (sugrąžinant, kompensuojant sutrikusias funkcijas, palaikant pasiektą lygį) siekiant didžiausio galimo fizinio, psichinio, socialinio asmens savarankiškumo. 6. Neįgalumas - dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. 7. Neįgalumo lygis - kompleksiškai įvertinus nustatytas asmens sveikatos būklės, savarankiškumo kasdienėje veikloje ir galimybių ugdytis netekimo mastas. 8. Lietuvos Respublikos 2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791 (nuo 2010 m. gegužės 25 d.) (Žin., 2010, Nr. 60-2958) redakcija Neįgalusis - asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. 9. Profesinė reabilitacija - asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis. 10. Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. 11. Specialiosios pagalbos priemonės - specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas - jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes. 12. Specialiųjų ugdymosi poreikių asmuo - asmuo, kurio galimybės dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo). 13. Socialinė reabilitacija - socialinio poveikio priemonių visuma, skatinanti neįgaliųjų socialinį savarankiškumą, dalyvavimo galimybių didėjimą ir veiklos ribojimo mažėjimą siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. 14. Techninės pagalbos priemonės - bet koks neįgaliųjų naudojamas specialus ar standartinis gaminys, įrankis, įranga ar techninė sistema, padedantys išvengti, kompensuoti, sumažinti arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką sveikatos būklei, asmens savarankiškumui, ugdymuisi, darbinei veiklai. 15. Ugdymas - mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas.
 
3 straipsnis. Pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) lygių teisių - neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; 2) lygių galimybių - neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; 3) diskriminavimo prevencijos - neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; 4) visapusiško dalyvavimo - visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; 5) savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo - neįgalieji nuolat skatinami būti savarankiški; 6) prieinamumo - neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais; 7) neįgalumo kompensavimo - neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis; 8) decentralizacijos - pagalba neįgaliesiems priartinama prie jų gyvenamosios vietos, bendruomenė įtraukiama į socialinę neįgaliųjų reabilitaciją; 9) destigmatizacijos - visuomenė šviečiama siekiant šalinti neigiamas nuostatas ir stereotipus, susijusius su neįgaliaisiais; 10) perimamumo ir lankstumo - visos institucijos veikia darniai teikdamos socialines paslaugas ir ugdydamos neįgaliuosius; 11) skirtingų poreikių tenkinimo - neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę, todėl, teikiant paramą, atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius.
 
4 straipsnis. Gestų kalba Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba. ANTRASIS SKIRSNIS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS SISTEMA IR JOS PRIELAIDOS BEI SĄLYGOS
 
5 straipsnis. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema 1. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo pensijų ir išmokų skyrimas ir mokėjimas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas, lygių galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas. 2. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema finansuojama iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų.
 
6 straipsnis. Informacijos teikimas Visos valstybės bei savivaldybių institucijos ir įstaigos teikia neįgaliesiems, jų šeimos nariams arba jų atstovams pagal įstatymą, specialistams, dirbantiems neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, informaciją apie įgyvendinamas ir numatomas įgyvendinti neįgaliųjų socialinės integracijos programas, teikiamas paslaugas ir materialinę paramą. Visa informacija neįgaliesiems turi būti teikiama jiems prieinama forma.
 
7 straipsnis. Neįgaliųjų asmens sveikatos priežiūra 1. Kad būtų užtikrintos lygios neįgaliųjų teisės asmens sveikatos priežiūros srityje, neįgaliesiems asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tokio pat lygio ir pagal tą pačią sistemą kaip ir kitiems visuomenės nariams. 2. Neįgaliesiems taikomos prevencijos priemonės, padedančios išvengti komplikacijų ir darbingumo lygio mažėjimo. 3. Už tinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neįgaliesiems teikimo ir komplikacijų bei darbingumo lygio mažėjimo prevencijos priemonių organizavimą bei šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Sveikatos apsaugos ministerija.
 
8 straipsnis. Medicininės reabilitacijos paslaugos 1. Medicininės reabilitacijos paslaugos yra skirtos asmens funkcinei būklei maksimaliai pagerinti, sveikatos būklei stabilizuoti ir fiziniam bei socialiniam savarankiškumui atkurti. 2. Medicininės reabilitacijos paslaugos gali būti teikiamos kartu su profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugomis. 3. Už medicininės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą ir šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Sveikatos apsaugos ministerija.
 
9 straipsnis. Profesinės reabilitacijos paslaugos 1. Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488 (nuo 2011 m. liepos 13 d.) (Žin., 2011, Nr. 85-4134) redakcija Profesinės reabilitacijos paslaugomis siekiama ugdyti arba atkurti asmenų darbingumą ir didinti jų įsidarbinimo galimybes. 2. Skiriamos šios pagrindinės profesinės reabilitacijos paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinių gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų išugdymas, perkvalifikavimas. Šios paslaugos skirtos asmens darbingumui atkurti ir galimybėms savarankiškai įsidarbinti ar dalyvauti įdarbinimo programose didinti. 3. Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488 (nuo 2011 m. liepos 13 d.) (Žin., 2011, Nr. 85-4134) redakcija Už profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šią funkciją ji įgyvendina pasitelkdama Lietuvos darbo biržą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitas valstybės institucijas ir įstaigas. 4. Už profesinės reabilitacijos specialistų, gebančių įvertinti ir skatinti asmens darbingumą, rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą atsako Švietimo ir mokslo ministerija. Šią funkciją ji įgyvendina bendradarbiaudama su Sveikatos apsaugos ministerija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
 
10 straipsnis. Socialinės reabilitacijos paslaugos 1. Socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims siekiant suformuoti arba atkurti jų socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, padėti įsigyti išsilavinimą, užtikrinti galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje. 2. Skiriamos šios pagrindinės socialinės reabilitacijos paslaugos: socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas, palaikymas bei atkūrimas, motyvacijos įsigyti išsilavinimą ir dirbti didinimas, meninių, sportinių bei kitų gebėjimų lavinimas. 3. Lietuvos Respublikos 2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791 (nuo 2010 m. liepos 1 d.) (Žin., 2010, Nr. 60-2958) redakcija Už socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą ir šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir savivaldybių institucijos.
 
11 straipsnis. Aplinkos prieinamumas 1. Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. 2. Už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija. 3. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytų objektų savininkai bei naudotojai. 4. Už informacinės aplinkos neįgaliesiems pritaikymo organizavimą atsako Vyriausybės įgaliota institucija.
 
12 straipsnis. Neįgaliųjų ugdymas 1. Visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų neįgalumo lygis ar darbingumo lygis. 2. Neįgalieji ugdomi mokyklose ir kitose įstaigose, kuriose teikiamos ugdymo paslaugos, atsižvelgiant į jų specialiuosius ugdymosi poreikius, sugebėjimus ir fizinę bei psichinę būklę. 3. Neįgaliųjų ugdymo sistemos struktūrą, valdymą bei šių asmenų formaliojo ir neformaliojo ugdymo bei pagalbos jiems pagrindus nustato Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai. 4. Už neįgaliųjų ugdymo kokybę Švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atsako Švietimo ir mokslo ministerija, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos pagal kompetenciją.
 
13 straipsnis. Neįgaliųjų užimtumas 1. Neįgaliųjų įdarbinimo rėmimą reglamentuoja Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. 2. Darbo terapijos ir bendrojo užimtumo socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas ir kiti teisės aktai. 3. Neįgaliųjų darbo sąlygas, darbo laiką, poilsio laiką ir kitas su darbu susijusias garantijas nustato Darbo kodeksas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti teisės aktai. 4. Be to, kiti teisės aktai gali nustatyti paramos teikimą įsidarbinti siekiantiems neįgaliesiems ir neįgaliuosius įdarbinusiems darbdaviams.
 
14 straipsnis. Neįgaliųjų materialinės padėties garantijos 1. Neįgaliųjų pensijų ir pašalpų dydį, jų mokėjimo tvarką, kitas sąlygas nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Valstybinių pensijų, Valstybinių šalpos išmokų įstatymai, šis Įstatymas ir kiti teisės aktai. 2. Be to, kiti teisės aktai gali nustatyti įvairių išmokų ar lengvatų teikimą neįgaliesiems.
 
15 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373 (nuo 2005 m. spalio 27 d.) (Žin., 2005, Nr. 127-4534) redakcija Kultūrinė veikla, kūno kultūra ir sportas 1. Lietuvos Respublikos 2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791 (nuo 2010 m. liepos 1 d.) (Žin., 2010, Nr. 60-2958) redakcija Už neįgaliųjų integravimą į kultūrinę veiklą, poilsį ir sportą ir lygių galimybių jiems dalyvauti šiose gyvenimo srityse kartu su kitais visuomenės nariais sudarymą atsako Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos iš valstybės biudžeto lėšų, savivaldybių institucijos iš savivaldybių biudžetų lėšų remia neįgaliųjų asociacijų įgyvendinamas kultūros, kūno kultūros ir sporto programas ir kitas priemones, skirtas visiems atitinkamoje savivaldybės teritorijoje gyvenantiems neįgaliesiems. 2. Valstybės masto ir tarptautinius neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto renginius organizuoja ir rengia neįgaliųjų sporto organizacijos kartu su kitomis neįgaliųjų asociacijomis. Šie renginiai remiami iš valstybės biudžeto lėšų. 3. Už neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto rėmimą ir organizavimą atsako Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 4. Neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto, kūno kultūros ir sporto organizacijų veiklos teisinius pagrindus, valstybės institucijų ir asociacijų kompetenciją neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto srityje reglamentuoja Kūno kultūros ir sporto įstatymas ir kiti teisės aktai. TREČIASIS SKIRSNIS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĘ INTEGRACIJĄ ĮGYVENDINANČIOS INSTITUCIJOS
 
16 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373 (nuo 2006 m. sausio 1 d.) (Žin., 2005, Nr. 127-4534) redakcija Neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas 1. Neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas apima neįgaliųjų socialinės integracijos priemonių planavimą, administravimą, organizavimą, įgaliojimų ir atsakomybės paskirstymą bei priežiūrą. 2. Lietuvos Respublikos 2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791 (nuo 2010 m. liepos 1 d.) (Žin., 2010, Nr. 60-2958) ir 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-471 (nuo 2014 m. spalio 1 d.) (Žin., 2013, Nr. 79-3992) redakcija Pagrindinės neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančios institucijos yra: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Ji koordinuoja ir įgyvendina neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą, tvirtina ilgalaikes valstybines neįgaliųjų socialinės integracijos programas ir strategijas; 2) ministerijos. Jos pagal savo kompetenciją rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus, įstatymų ir kitų teisės aktų projektus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos tobulinimo ir organizuoja neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos įgyvendinimą; 3) Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Neįgaliųjų reikalų departamentas). Jis koordinuoja ir įgyvendina Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą ir vykdo kitas neįgaliųjų socialinės integracijos politikos įgyvendinimo priemones; 4) (neteko galios) 5) savivaldybės. Jos savo veiklą neįgaliųjų socialinės integracijos, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimo teikiant bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymo ir bendradarbiavimo su neįgaliųjų asociacijomis srityse planuoja savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose; 6) neįgaliųjų asociacijos. Jos atstovauja neįgaliųjų interesams, padeda įgyvendinti neįgaliųjų socialinės integracijos priemones: organizuoja socialinių paslaugų teikimą neįgaliesiems, neįgaliųjų poilsį, sportą, turizmą, kultūrinę veiklą, tarptautinį bendradarbiavimą. Organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir įstaigų finansinę paramą. Neįgaliųjų asociacijos dalyvauja formuojant ir vykdant šalies socialinę politiką.
 
17 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373 (nuo 2006 m. sausio 1 d.) (Žin., 2005, Nr. 127-4534) redakcija Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Neįgaliųjų reikalų taryba) nagrinėja svarbiausius neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus ir teikia pasiūlymus socialinės apsaugos ir darbo ministrui dėl neįgaliųjų reikmes atitinkančios neįgaliųjų socialinės integracijos politikos įgyvendinimo. Ji sudaroma visuomeniniais pagrindais, lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų ir neįgaliųjų asociacijų deleguotų atstovų. Neįgaliųjų reikalų tarybos sudėtį ir jos nuostatus socialinės apsaugos ir darbo ministro teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. KETVIRTASIS SKIRSNIS NEĮGALUMO LYGIO IR DARBINGUMO LYGIO NUSTATYMAS, PROFESINĖS REABILITACIJOS PASLAUGŲ TEIKIMAS, REABILITACIJOS PAŠALPA IR GINČŲ SPRENDIMAS
 
18 straipsnis. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustatanti įstaiga 1. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Tarnyba). 2. Tarnybos nuostatus tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 3. Lietuvos Respublikos 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-208 (nuo 2005 m. liepos 1 d.) (Žin., 2005, Nr. 71-2554) redakcija Tarnyba priima sprendimus dėl: 1) neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 2) darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 3) profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims, vyresniems kaip 18 metų; 4) neįgaliųjų darbo pobūdžio ir sąlygų; 5) bendro pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymo; 6) netekto darbingumo procentų.
 
19 straipsnis. Neįgalumo lygio nustatymas 1. Neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. 2. Neįgalumas gali būti trijų lygių - sunkus, vidutinis ir lengvas. 3. Neįgalumo lygis nustatomas kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus. 4. Lietuvos Respublikos 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355* (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija Neįgalumo lygis gali būti nustatomas tokiais terminais: 1) 6 mėnesiams, kai neįgalumo lygis vertinamas pirmą kartą ir prognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, per artimiausius 6 mėnesius; 2) vieniems metams, kai neįgalumo lygis vertinamas pirmą kartą ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, per artimiausius 12 mėnesių; 3) 2 metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, per artimiausius 24 mėnesius; 4) iki asmeniui sukaks 18 metų, kai neprognozuojamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas, darantis įtaką asmens neįgalumo lygiui, ir (ar) asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio, nekintamo pobūdžio. 5. Lietuvos Respublikos 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355 (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija Neįgalumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija. --------------- * TIC pastaba: šio įstatymo ištrauka: "2. Neįgalumo lygio ir darbingumo lygio terminai, nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki nustatyto termino pabaigos.". --------------
 
20 straipsnis. Darbingumo lygio nustatymas 1. Darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. 2. Jeigu jaunesnis kaip 18 metų asmuo teisės aktų nustatyta tvarka yra (buvo) draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, darbingumo lygis nustatomas nesukakusiam 18 metų asmeniui. 3. Darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatomas asmenims neatsižvelgiant į jų amžių Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 4. Darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. 5. Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis medicininiais kriterijais. 6. Darbingumo lygis nustatomas remiantis asmenį gydančių gydytojų, profesinės reabilitacijos ir kitų specialistų pateiktais dokumentais. Nustatant darbingumo lygį turi teisę dalyvauti asmuo, kurio darbingumo lygis vertinamas, ir (ar) jo atstovas pagal įstatymą. Darbingumo lygį nustatanti institucija gali nuspręsti pakviesti asmenį ir (ar) jo atstovą pagal įstatymą dalyvauti nustatant darbingumo lygį. 7. Lietuvos Respublikos 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355 (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.: 1) jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis; 2) jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina pritaikyti darbo vietos; 3) jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu. 8. Lietuvos Respublikos 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355 (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija Darbingumo lygis gali būti nustatomas tokiais terminais: 1) 6 mėnesiams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą ir prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 6 mėnesius; 2) vieniems metams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 12 mėnesių; 3) 2 metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 24 mėnesius, ir asmenims, kurie mokosi, iki 26 metų; 4) iki profesinės reabilitacijos programos pabaigos, kai asmeniui nustatomas profesinės reabilitacijos poreikis; 5) iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, kai neprognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, ir (ar) asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio, nekintamo pobūdžio; 6) neterminuotai, kai darbingumo lygis nustatomas dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl profesinės ligos. 9. Lietuvos Respublikos 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355 (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija Darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija.
 
21 straipsnis. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio tenkinimas 1. Koks yra profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis, nustato Tarnyba. 2. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijus, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei finansavimo taisykles tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 3. Profesinės reabilitacijos programas įgyvendina asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios reabilitacijos paslaugas, profesinės reabilitacijos centrai, profesinio rengimo ir kitos ugdymo institucijos. 4. Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas finansuojamas iš valstybės biudžeto, Užimtumo fondo ir kitų lėšų.
 
22 straipsnis. Profesinės reabilitacijos pašalpa 1. Kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos programoje, yra draudžiamas visų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, jam iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokama profesinės reabilitacijos pašalpa. Jos dydis ir mokėjimo tvarka nustatyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. 2. Kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos programoje, nedraudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu arba draudžiamas tik valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto lėšų mokama dviejų valstybinių socialinio draudimo bazinių pensijų dydžio profesinės reabilitacijos pašalpa. 3. Teisę gauti profesinės reabilitacijos pašalpą turi asmenys, kuriems Tarnyba nustatė profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį ir kurie dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje. 4. Lietuvos Respublikos 2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-791* (nuo 2010 m. liepos 1 d.) (Žin., 2010, Nr. 60-2958) redakcija Profesinės reabilitacijos pašalpa asmeniui skiriama nuo pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos ir mokama kiekvieną mėnesį, bet ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų. Ši pašalpa skiriama ir mokama neatsižvelgiant į kitas asmens gaunamas pajamas. ----------- *TIC pastaba: šio įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, kuriems profesinės reabilitacijos pašalpa paskirta iki šio (Nr. XI-791) įstatymo įsigaliojimo. ----------- 5. Sprendimą dėl profesinės reabilitacijos pašalpos mokėjimo priima šią pašalpą skirianti ir mokanti institucija, vadovaudamasi Tarnybos sprendimu dėl profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio. 6. Pasibaigus profesinės reabilitacijos programai, Tarnyba priima sprendimą dėl asmens darbingumo lygio.
 
23 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373 (nuo 2005 m. spalio 27 d.) (Žin., 2005, Nr. 127-4534) redakcija Ginčų dėl Tarnybos priimtų sprendimų nagrinėjimas 1. Ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Tarnybos nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Komisija). 2. Komisija yra viešasis juridinis asmuo, kurį steigia, Komisijos narių skaičių nustato, jos nuostatus bei ginčų nagrinėjimo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Komisija yra privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. 3. Komisijos pirmininką ir Komisijos narius 5 metams skiria į pareigas ir atleidžia iš jų socialinės apsaugos ir darbo ministras. Komisijos pirmininku ir Komisijos nariu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis. 4. Komisijos pirmininkas ir Komisijos narys gali būti atleistas prieš terminą, kai: 1) atsistatydina savo noru; 2) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) nedirba dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės ar ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių; 4) įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį jis nuteisiamas bausme, dėl kurios negali tęsti darbo; 5) šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. 5. Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams draudžiama eiti kitas pareigas, išskyrus dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą. 6. Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1778 (nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) (Žin., 2008, Nr. 131-5028) redakcija Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams darbo užmokestis ir apmokėjimo sąlygos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir kitus teisės aktus. 7. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos pirmininkas ir Komisijos nariai pareigas eina, kol paskiriami nauji nariai. 8. Skundas (prašymas) Komisijai gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo raštiško Tarnybos priimto sprendimo gavimo dienos. Prie skundo turi būti pridedamas Tarnybos priimto sprendimo ir dokumentų, kurių reikia skundui (prašymui) pagrįsti, patvirtintos kopijos. 9. Visi skundai (prašymai) nagrinėjami ir sprendimai priimami Komisijos posėdžiuose; juos organizuoja ir jiems vadovauja Komisijos pirmininkas. 10. Komisijos sprendimas priimamas, kai už jį balsuoja dauguma Komisijos narių. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia Komisijos pirmininko balsas. Kai Komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš jos narių, paskirtas Komisijos pirmininko. 11. Komisija sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundo (prašymo) gavimo dienos. 12. Komisijos sprendimas turi būti pagrįstas išnagrinėtais dokumentais ir įstatymų bei kitų teisės aktų normomis. 13. Komisija priima vieną iš šių sprendimų: 1) skundą (prašymą) atmesti Tarnybos sprendimą paliekant nepakeistą; 2) skundą (prašymą) patenkinti įpareigojant Tarnybą per Komisijos nustatytą laiką pakeisti sprendimą. 14. Komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Tais atvejais, kai per šiame įstatyme nustatytą terminą Komisija sprendimo nepriima, Tarnybos priimtas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. 15. Skundo (prašymo) apskundimas teismui Komisijos sprendimo vykdymo nesustabdo. 16. Komisija, nagrinėdama skundus (prašymus), privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. PENKTASIS SKIRSNIS SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ NUSTATYMAS IR TENKINIMAS
 
24 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373 (nuo 2005 m. spalio 27 d.) (Žin., 2005, Nr. 127-4534) redakcija Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymas ir specialiųjų poreikių tenkinimas 1. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse. 2. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. 3. Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
 
25 straipsnis. Aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis 1. Skiriamos šios techninės pagalbos priemonių rūšys: 1) gydymo ir funkcinio lavinimo priemonės; 2) įtvarai (ortezai) ir protezai (išskyrus endoprotezus); 3) asmeninės apsaugos ir priežiūros priemonės; 4) asmens judėsenos priemonės; 5) judėsenos namuose priemonės (įskaitant valgymo ir gėrimo įtaisus); 6) butų ir kitų patalpų baldai ir pagalbiniai įtaisai (įskaitant poilsio ir darbo baldus, taip pat baldų priedėlius ir gyvenamosios, darbo bei mokomosios aplinkos pritaikymo priemones); 7) bendravimo, informavimo ir signalizavimo priemonės (įskaitant skaitymo, rašymo, telefono ryšio priemones ir apsaugos signalizatorius); 8) produktų ir prekių naudojimo priemonės. 2. Techninės pagalbos priemonių poreikį nustato Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų reabilitacijos specialistai ar (ir) savivaldybių administracijų padalinių, atsakingų už socialinių paslaugų organizavimą ir administravimą, sudarytos komisijos (į šias komisijas turi būti įtraukti medicininės reabilitacijos ir socialinio darbo specialistai), ar (ir) ugdymo įstaigos specialiojo ugdymo komisijos, ar (ir) pedagoginės psichologinės tarnybos. 3. Aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis pagal kompetenciją organizuoja ir aprūpinimo atitinkamomis techninės pagalbos priemonėmis tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija.
 
26 straipsnis. Finansinės pagalbos priemonės 1. Skiriamos šios finansinės pagalbos priemonių neįgaliesiems rūšys: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos. 2. Socialinė piniginė parama skiriama siekiant užtikrinti neįgaliųjų materialinės padėties garantijas. 3. Tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas. 4. Lengvatos teikiamos siekiant neįgaliesiems užtikrinti specialiųjų poreikių tenkinimą tais atvejais, kai kitomis specialiosios pagalbos priemonėmis nėra galimybių patenkinti šiuos poreikius. 5. Finansinės pagalbos priemonių teikimą reglamentuoja šis Įstatymas ir kiti teisės aktai.
 
27 straipsnis. Socialinės paslaugos Neįgaliesiems teikiamų socialinių paslaugų sampratą, teises į socialines paslaugas, socialinių paslaugų valdymo, teikimo, skyrimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų kontrolės ir priežiūros, pirkimo, finansavimo, mokėjimo už socialines paslaugas principus apibrėžia Socialinių paslaugų įstatymas ir kiti teisės aktai.
 
28 straipsnis. Lietuvos Respublikos 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-208 (nuo 2005 m. liepos 1 d.) (Žin., 2005, Nr. 71-2554) redakcija Specialiosios pagalbos priemonių finansavimas Specialiosios pagalbos priemonių teikimas finansuojamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kitų įstaigų (organizacijų) lėšų, paramos lėšų, suteikus specialiosios pagalbos priemones gautų lėšų ir kitų lėšų. ŠEŠTASIS SKIRSNIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
 
29 straipsnis. Teisių ir garantijų išsaugojimas Šis Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties.
 
30 straipsnis. Asmenų iki 18 metų teisių išsaugojimas 1. Asmenims iki 18 metų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki nustatyto invalidumo termino pabaigos neįgalumo lygis nustatomas jų atstovų pagal įstatymą pageidavimu. Pakartotinai tikrinant šių asmenų sveikatos būklę dėl to, kad pasibaigė nustatytas invalidumo terminas, neįgalumo lygis nustatomas privalomai. 2. Asmenims iki 18 metų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki to laiko, kol jiems bus nustatytas neįgalumo lygis, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.
 
31 straipsnis. Sukakusių senatvės pensijos amžių asmenų teisių išsaugojimas 1. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki nustatyto invalidumo termino pabaigos mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios. 2. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.
 
32 straipsnis. Nesukakusių senatvės pensijos amžiaus asmenų teisių išsaugojimas 1. Siekiant išsaugoti nesukakusių senatvės pensijos amžiaus asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta invalidumo grupė, teises, numatomas pereinamasis laikotarpis - nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. 2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka iki 2007 m. birželio 30 d. visiems nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis. 3. Nesukakę senatvės pensijos amžiaus asmenys, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta I, II ar III invalidumo grupė, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus nustatytas darbingumo lygis, prilyginami neįgaliesiems, kurie šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais. 4. Nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus nustatytas darbingumo lygis, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios. 5. Nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo neterminuotai buvo nustatytas invalidumas, darbingumo lygis nustatomas remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, išskyrus atvejus, kai neįgalusis pats savo noru kreipiasi į Tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo. LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS ____________________ Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo priedas Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1488 (nuo 2011 m. liepos 13 d.) (Žin., 2011, Nr. 85-4134) ir 2013 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XII-355 (nuo 2013 m. birželio 28 d.) (Žin., 2013, Nr. 68-3400) redakcija ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 1. 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL 2009 L 155, p. 17). 2. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL 2011 L 343, p. 1).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *