Turtas yra ekonominę vertę turintis išteklius, kurį asmuo, bendrovė ar šalis valdo ar kontroliuoja tikėdamasi, kad jis ateityje duos naudos. Turtas gali būti materialus (fiziniai objektai) arba nematerialus (teisės ir interesai) ir gali apimti finansines priemones, pavyzdžiui, akcijas, obligacijas ir kitas investicijas, taip pat fizinį turtą, pavyzdžiui, žemę, pastatus, mašinas ir įrangą. Turtas paprastai skirstomas į trumpalaikį turtą (pinigai ir daiktai, kuriuos tikimasi paversti pinigais per trumpą laiką) ir ilgalaikes investicijas (turtas, laikomas ilgiau nei vienerius metus).
Apskaitos požiūriu turtas yra bet koks ekonominės vertės daiktas, priklausantis asmeniui ar įmonei. Šie daiktai didina savininko grynąją vertę, nes juos iškeitus į pinigus galima gauti pajamų iš pardavimo arba kapitalo prieaugio. Buhalteriai paprastai turtą apibrėžia kaip daiktą, turintį išmatuojamą savikainą, kuri gali būti pripažinta per tam tikrą laiką nusidėvėjimo būdu. Turtas taip pat turi vertę tam tikru laiko momentu, pagrįstą jo rinkos verte arba tikrąja rinkos verte.
Turto naudingumas priklauso nuo jo savybių. Materialusis turtas, pavyzdžiui, žemė, pastatai, mašinos ir įranga, yra naudingiausias, kai jo savybės, tokios kaip vieta, dydis ir būklė, leidžia jį produktyviai naudoti. Nematerialusis turtas, pavyzdžiui, patentai, autorių teisės ir prekių ženklai, dažnai turi ilgalaikį komercinį potencialą dėl savo vidinės vertės, net jei iš karto neduoda pajamų. Finansinis turtas, pavyzdžiui, akcijos ir obligacijos, gali užtikrinti potencialią investicijų grąžą, kuri laikui bėgant gali išaugti, priklausomai nuo to, kaip sėkmingai veikia pagrindinis verslas, palyginti su jo pramonės sektoriaus konkurentais.
Turtą taip pat galima klasifikuoti pagal jo likvidumą: likvidus turtas yra toks, kurį galima lengvai paversti grynaisiais pinigais neprarandant pagrindinės vertės; nelikvidus turtas negali būti lengvai paverčiamas grynaisiais pinigais, tačiau vis tiek turi tam tikrą piniginę vertę – prie tokio turto priskiriamos investicijos į nekilnojamąjį turtą, laikomos siekiant gauti kapitalo prieaugio, o ne nuomos pajamų. Valdant turtą reikia atidžiai apsvarstyti su turto nuosavybe susijusius rizikos veiksnius, nes reikia laikyti išteklius, kurių būsima grąža ar naudojimo vertė yra neaiški.
Kalbant apie asmeninius finansus, asmenys, atsižvelgdami į savo turto kaupimo tikslus, dažnai turi ir trumpalaikio turto, pavyzdžiui, banko sąskaitų, ir ilgalaikių investicijų į nekilnojamąjį turtą ar akcijas. Turto valdymo paslaugos padeda fiziniams asmenims valdyti savo finansus teikiant konsultacijas, kaip sudaryti tinkamus įvairių rūšių investicinių priemonių portfelius, įskaitant akcijas, obligacijas, investicinius fondus, ETF, išvestines finansines priemones, žaliavas ir tradicinius bankų produktus, tokius kaip taupomosios sąskaitos, vertybiniai popieriai, pinigų rinkos ir pan.
Turto valdymas
Turto valdymas instituciniams investuotojams apima didelių pinigų fondų, priklausančių pensijų fondams, draudimo bendrovėms ir t. t., valdymą. Čia portfelių valdytojai siekia kuo didesnės pagal riziką pakoreguotos grąžos, laikydamiesi investuotojų įgaliojimuose nustatytų apribojimų, tokių kaip minimalus priimtinas kintamumo lygis, veiklos sąnaudų procentinis santykis ir pan. Tai apima aktyvią pozicijų, esančių portfelio paskirstyme, stebėseną, siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų iš pradžių nustatytus tikslus pradiniame portfelio formavimo etape prieš pradedant vykdymo etapo veiklą, vykdomą prekybos pavedimais, kuriuos į rinkas siunčia vykdymo tarnybos, atstovaujančios fondų valdytojų subjektams, susijusiems su klientų patikėtų institucinių lėšų valdymu, kurie siekia patikimų rezultatų, neviršydami iš anksto nustatytų pageidaujamų ribų, prieš paleidžiant portfelius į tikrąsias prekybos vietas, kur įvairios rizikos yra pasirengusios laukti vingiuotais keliais, kuriais keliaujama į norimas vietas, kur, tikimasi, laukia pageidaujami rezultatai.
Galiausiai, turto valdymo politikoje taip pat turėtų būti numatyti turto priežiūros planai, kad būtų užtikrintas nuolatinis jo naudingumas laikui bėgant. Tai apima reguliarią techninę priežiūrą ir prireikus dalių keitimą, taip pat turto nusidėvėjimo dėl nusidėvėjimo apskaitą, siekiant užfiksuoti faktinę vertę, o ne istorines pirkimo išlaidas, kurios gali nebeatspindėti tikrosios rinkos vertės. Turto apsauga yra dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, siekiant apsisaugoti nuo nuostolių, patiriamų dėl sugadinimo ar vagystės. Įgyvendindamos veiksmingą turto valdymo politiką, organizacijos gali užtikrinti, kad jų ištekliai išliktų produktyvūs ir vertingi visą jų nuosavybės laikotarpį.